Tėkmės studija

Kurį laiką nejaučiau, kad galiu ką nors parašyti. Galvoje tuščia ir tiek. Net pasidarė kažkaip nejauku. Juk atsirado vieta tinklaraščiui, tam tikri išankstiniai pareiškimai. Ir štai situacija-tuščias puodas vietoj galvos. Nulinis kūrybinis potencialas. Na, ką gi. Gal pavyks po truputį išsijudinti. Ir išgauti rezultatą vietoj tuščio galvojimo. Taigi, ne galvoti apie veikimą, apie tai, ką norėčiau pasakyti, o tiesiog veikti-sakyti, fiksuoti ir tiek. Matyt,  pradėjus daryti mane suėmė baimė. Vienas svarbiausių  elementų galinčių sustabdyti veikimą. 4 kario principas yra susitikti su savo baimėm.

Pastaruoju metu pastebiu daug grožio smulkmenose. Kartais pavyksta užčiuopti tam tikras meilės-tokios besąlygiškos- apraiškas. Pavyzdžiui, besišypsanti tau atgal bedantė vaikučio burna, laukinis katinas, kuris prieina pabendrauti ir akivaizdžiai prašosi paglostomas (mes jį net praminam Jogurtuku, nes toks baltas, su keliomis gelsvai rausvomis dėmelėmis), keli šilti visai svetimo žmogaus žodžiai (mano vienmetė moteris iš Balio), nuoširdaus atlygiu nepagrįsto rūpestingumo akimirka, ūdriukas rytais plaukiantis upės kraštu, visai nieko nebijanti ir į tave smalsiai žiūrinti varna, iš jūros ištrauktas ir vėliau jūrai grąžintas mūsų šuns, Amber, liežuvio formos akmenukas, užčiuopta vidinės tylos akimirka veikiant kažką visiškai paprasta. Visa tai taip džiugina.   Kontakto pojūtis. Taip reiškiasi gyvenimas. Lyg iš magiškų akimirkų suvertas  vėrinys.  

Šių užrašų įvade kalbėjau apie mokyklą ir nepaminėjau pavadinimo-iškart padarau tai dabar. Eina kalba apie daugiaplanę prof. Ingridos Pūkaitės mokymų platformą  www.intention.lt. 

Visai ne išorės aplinkybės ar subjektai, o  mes patys ribojame savo galimybes. Be abejo, imtis pokyčio,  daryti žingsnius, išmėginti kažką nauja reikia valios ir drąsos. Kas gali tai suteikti? Atsakymas džiugina ir baugina tuo pačiu metu. Džiugina, nes jei viskas priklauso tik nuo manęs pačio, reiškia yra realiai ranka pasiekiama. Baugina, nes atsakomybė, vadinasi, dėl žingsnių darymo arba nedarymo tenka tik man pačiam. Savo rinkinį-konfigūraciją, kuri formuoja mano pasaulio vaizdą ir galimybes, tuo pačiu, galiu sąmoningai keisti  tik aš. O valia? Ką daryti, kad ji atsirastų? Pasirodo-pradžiai reikia nešvaistyti energijos, vėliau dar daugiau -išmokti ją sukaupti. Be energijos valia nepasireikš. Ir vėl į pradžią. Taigi, sąmoningo judėjimo būdu galiu išmokti tą padaryti-sukaupti daugiau energijos ir aktyvuoti valią.  Visai nepaprasta, ilgo kelio, mokymosi rezultatas, bet įmanoma. Ne teoriškai, o praktiškai. Žingsnis po žingsnio. Kiekvieną kartą vis truputį geriau. 

Štai koks paradoksas-„jei visada darysime tik tą patį, manydami, kad  siekiame profesionalumo-suksimės tame pačiame veiksmų rate ir stabdysime evoliuciją“. Iš pradžių šokiruoja. o vėliau, atmetus įprastinę nuostatą? Jei visą gyvenimą esu tik tas, arba kitas, su tuo pačiu užrašu ant kepurės (o gal karūnos, ar  dryžuotos pižamos), tai kur lankstumas, naujovės, kvapą gniaužiantis pokytis, laisvės galimybė? Blogiausia, kad kažkokiu momentu proporcija tarp mano nuolatinės etiketės ir mano „aš“ kažkaip išsikreipia etiketei įgaunant vis daugiau galios, o mano „aš“ baimingai traukiantis. Kas aš esu be savo etiketės? 

„Aš galiu pasirinkti savo poziciją . Kokią poziciją aš pasirinksiu, tokioje vietoje atsidursiu“. Įgalinti save keistis-štai, kas svarbu. Dėl toks kibirkštėlės laisvės, laimės, gyvybės pojūčio. O ne nuobodulio širdy. 

Šiandien sugrįžome iš įkvepiančios EMA konferencijos Briuselyje „The Art of Living“, kurioje pati dalyvavau  ir palaikiau savo koleges, pristačiusias du unikalius sveikatinimo metodus – Integralinę vaško terapiją (autorinė prof. Ingridos Pūkaitės metodika) irPakal Votan energetinio suderinimo praktiką.

Pagrindinės konferencijos temos sukosi apie sveiką gyvenseną per mąstymo keitimą, šiuolaikinio žmogaus sveikatinimo praktikas bei gyvenimo kokybės klausimus. Tai buvo gilus priminimas, kaip svarbu integruoti kūno, proto ir dvasios darną mūsų kasdienybėje.

Džiaugiuosi galėjusi būti šios kelionės dalimi, pati dalintis ir semtis įkvėpimo iš žmonių, kurie kuria sąmoningesnį, sveikesnį ir pilnavertiškesnį gyvenimą.

“KETINIMO KELIAUNINKO UŽRAŠAI”  atsiranda iš noro užfiksuoti mane pilnai įtraukusio gyvenimo projekto magiją. Šis knygos bandymas reikalingas man pačiai kaip suvoktas poreikis,   ketinimas pasidalinti svarbiais galimybių atradimais su man artimiausiais bei visais susidomėjusiais. Tai noras skleisti žinią apie Mokytoją, mokyklą, kalbėti apie  naujus suvokimus, naujus požiūrių kampus, savęs pažinimą ir keitimą. Apie sąmoningumo formavimą ir galimybę kurti. Užrašuose nereikia ieškoti objektyvumo. Tai mano dalykų versija. Mano besikeičiančio pasaulio vaizdo fragmentai. Viskas, kas vyko ir vyksta yra taip magiška ir kartu taip realu.  

Prie jūros, smėlyje, regiu vėjo gūsių blaškomą žuvėdros plunksną — su noru pakilti aukštyn.
Tiek metų praleista ore — tarnavo paukščio sparne. Su lūkesčiu, kad vėl skraidytų, regėtų jūrą iš aukštai…
Kažkada su žuvėdra sklandė dangaus erdvėje, nužvelgdavo jūros platybę, pasisūpuodavo vandens bangose.
Dabar, tik vėjo gūsio pakylėta, vėl nusileidžia į smėlį — svajonėse užsimiršti.

Šiandien mama man perskaitė savo prieš kelias dienas rašytą eilėraštį. 

Kas mes esame, paukštis ar plunksna, o gal nematomas taškas visatos konstrukcijoje. Taškas, kuriam suteiktos patirties galimybės. 

Lūkesčiai ir prisirišimai-štai, su kuo reikia padirbėti. Neturint lūkesčių svorio galbūt galėsime prasmukti atsidarius visatos galimybių tarpeliui. 

Sekantį rytą vaikštinėdama prie upės pamačiau vaikščiojant žuvėdrą. Įdomią tokią, gražią. Po akimirkos ji nuskrido ir tada žolėje pamačiau plunksną. Geras ženklas, pamaniau.